Abstraktų kaip stovėjimą žyminčių objektų konceptualizacija lietuvių ir vokiečių kalbose

Straipsnyje nagrinėjama abstraktų konceptualizacija lietuvių ir vokiečių kalbose. Tyrimo objektu pasirinkti erdvinės būklės veiksmažodžiai stovėti ir stehen, paprastai vartojami su žmones, konkrečius daiktus, augalus ar gyvūnus žyminčiais daiktavardžiais. Straipsnyje aptariami atvejai, kai šie veiksmažodžiai vartojami su abstrakčiaisiais daiktavardžiais. Siekiama nustatyti, į kokias abstrakčias sritis nukreipiamas požymis ‚būti vertikalioje padėtyje‘. Ieškoma atsakymų į klausimus: Kokie abstraktūs dalykai gali būti konceptualizuojami kaip stovintys? Kokie abstraktai gali būti suvokiami kaip vieta, kurioje galima stovėti?Nustatyta, kad abiem kalboms būdinga metaforinė vertikalumo požymio projekcija OBJEKTAS → VEIKSMAS, ĮVYKIS, tik vokiečių kalbos pasaulėvaizdyje vertikali padėtis priskiriama kalbai ir kiekio vienetams. Abstraktai, vartojami kaip lokatyvai, įgyja erdvinius parametrus, jie konceptualizuojami kaip daiktai, turintys ribas, vidų ir išorę, galintys tapti atskaitos taškais, pagal kuriuos apibūdinama kitų abstrakčių sąvokų vertikali padėtis. SKALĖ kaip erdvę organizuojanti sistema labai detaliai kategorizuojama abiejose kalbose.