Liongino Šepkos laiškai – žvilgsnis į kūrėjo kasdienybę

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje nagrinėjama lietuvių liaudies menininko, skulptoriaus, dievdirbio, Liongino Šepkos (1907–1985) laiškai, rašyti 1970–1977 metais iš Lebedžių kaimo (Rokiškio rajono) į Vilnių būsimai žmonai žurnalisteiDanutei Digrienei. Remiantis šiais laiškais atkuriamos menininko kasdieniogyvenimo detalės, atskleidžiama tai, kas buvo nežinoma arba mažaižinoma apie kūrėjo vidinį pasaulį, mintis ir jausmus, socialinius ryšius,kūrybos poreikį. Straipsnyje stengtasi kuo išsamiau pristatyti atvirą ir neretušuotą vidinį menininko pasaulį, tai pateisina gausų laiškų citavimą.L. Šepka per septynerius metus D. Digrienei parašė per 300 laiškų. Praėjusdviem dešimtmečiams po L. Šepkos mirties, 2006 m. ji perdavė šiuos laiškus (313) Rokiškio krašto muziejui.Pirmą laišką L. Šepka parašė 1970 m. pabaigoje, po to kasmet laiškų gausėjo: nuo 31 laiško 1971 m. iki 78 laiškų 1978 m. Laiškai rašyti mokyklinio sąsiuvinio lapuose, kai jų pritrūkdavo, rašė ant tapetų. Laiškai ilgoki, retas 2–4, dauguma 8–10 puslapių. Juose tilpo visas L. Šepkos gyvenimas, visi įvykiai, visos mintys, visa jo gyvenimo filosofija, ir kiekviename laiške jaučiamas didžiulis rūpestis Danute. Tie septyneri metai, kai buvo rašyti laiškai, suteikia labai daug žinių apie paprasto žmogaus gyvenimą tuometinėje Lietuvoje. Tai savotiškas dienoraštis, kuris vertintinas kaip svarbus XX a. 8 dešimtmečio paprasto žmogaus gyvenimo liudytojas.