Išmokti žiūrėti. Zeno tapybos suvokimo fenomenologijos etiudas

Straipsnyje keliamas šis pagrindinis klausimas: ar meninio vaizdo suvokimo mechanizmai bendri ir universalūs, ar jie veikiau yra lokalūs ir kultūriškai determinuoti? Ieškant į jį atsakymo iškyla ne mažiau svarbūs kiti: kaip išmokti žiūrėti į meno kūrinį, priklausantį visiškai kitam nei suvokėjo kultūriniam kontekstui? Ar besimokant tai daryti gali kuo nors praversti mokomasis tekstas, aprašymas ar esama kitų, patikimesnių būdų?Žymus japonų kultūros teoretikas ir vienas pirmųjų jos populiarintojų Vakaruose D. T. Suzukis tvirtino, jog kinų ir japonų tušo tapyba – suibokuga – dėl esminių estetinių nuostatų skirtumų (bei glaudžių sąsajų su dzenbudizmu) yra pasmerkta likti vakariečiams visiškai nesuvokiama ir neprieinama. Nepaisant šios skeptiškos nuostatos, tarp garsių Vakarų menininkų galima aptikti ne vieną puikiai ivaldžiusį Rytų Azijos tušo tapybą, taip pat esama subtilių šio meno žinovų bei kolekcininkų. Tad gal ši tariamai ezoterinė sritis vis dėlto nėra visai “neatrakinama”?Atsakymų į visus iškilusius klausimus stengiamasi ieškoti kinų ir japonų tapytojų tušu bei dzeno vienuolių tekstuose ir pasisakymuose. Ypatingos svarbos straipsnyje iškeliamiems argumentams turi garsaus japonų samurajaus, tapytojo ir kaligrafo Miyamoto Musashi traktatas apie kardo meną “Penkių žiedų knyga”, kurio puslapiuose nuskambantys patarimai besimokantiems kardo meno susiejami su japonų kaligrafų, tvirtinančių, jog “teptukas kaligrafo rankoje privalo būti valdomas taip tiksliai ir tvirtai kaip samurajaus kardas”, pamokomis. Straipsnyje esama ir “antropologinio” aspekto – autorius remiasi savo asmenine patirtimi, sukaupta mokantis tušo menų Japonijoje.