Trijų sąmonės prigimčių (Trisvabhāva) koncepcija ankstyvojo jogačaros budizmo tekstuose

Remdamasis ankstyvojo jogačaros budizmo sanskrito tekstais (IV–VI a.), autorius nagrinėja vieną esmingiausių šios mokyklos koncepcijų – trijų sąmonės prigimčių (trisvabhāva) doktriną ir jos pagrindu siekia kritiškai įvertinti, kiek pagrįstas jogačaros vertinimas kaip solipsizmo ar subjektyvaus idealizmo, neigiančio išorinio pasaulio realumą. Straipsnyje išryškinama, kad šios trys epistemologinės ideomos nereprezentuoja trijų skirtingų būties plotmių, bet atskleidžia tris skirtingas sąmonės funkcionavimo formas ar tris savitus psichologinius procesus: klaidingą suvokimą, teisingą suvokimą ir idealų suvokimą. Analizuojant soteriologinę jogačarų “sąmonės pagrindo permainos” (āśraya parāvr̥tti, tib. gnas yons su gyur ba) koncepciją, atskleidžiama, jog tai esmiškai yra netyrųjų dharmų pašalinimas suaktyvinant tyrąsias ir vaizduotės prigimtį pakeičiant tobuląja. Esminė jogačarų idėja – iššūkis ne realizmui, o realistinei epistemologijai, pripažįstančiai tiesioginį sąvokų ir ekstramentalinių objektų atitikimą ir neskiriančiai realaus objekto nuo įsivaizduojamo. Jogačaros tekstų analizė aiškiai byloja, kad šioje mokykloje neigiama ne išorės tikrovė, bet skirtumas tarp suvokėjo ir suvokiamybės laikomas netikru, įsivaizduotinu (abhūta), mentaliniu konstruktu (parikalpa). Todėl jogačarų poziciją galime traktuoti kaip epistemologinį monizmą.