Mokslas, menas ir krikščioniškasis identitetas

Krikščionybė reikšmingai prisidėjo ir prie mokslo, ir prie meno raidos. Vis dėlto religijos, mokslo ir meno pokalbis judrus, kai visos trys sritys išsivystė savitą apimtį. Naujos įžvalgos, savisąmonė ir visuomeninė kaita visose religijose bei kultūrose atitolino nuo tradicinio žvilgsnio į mokslą, meną ir religinį gyvenimą. Moderniais laikais pasikeitė ir juslinis pasaulis, vis labiau traktuojamas kaip komunikacija informacijos gausoje. Tiek reformacija, tiek kontrreformacija naudojo tradicinius būdus skleisti savo nuostatas ir dabar drauge susitinka šių dienų pakitusia savisąmone ir bendravimo būdais. Keitėsi ir meno sąvoka – nuo reprezentacinės j simboline, todėl nebėra visuotinių meno supratimo dėsnių, o menas skatina naujas įžvalgas, kurios sukrečia ir išjudina, ugdo vaizduotę ir mąstymą. Tai yra meno šviečiamasis vaidmuo. Labiau imanentinis gyvybės versmės supratimas reiškiamas religine simbolika, kuri nebėra reprezentacinė, tačiau susijusi su žmogaus asmeniniu ieškojimu, klausimais ir atradimais.