Paralelinio ugdymo prielaidos 1918-1940 metų Lietuvos mokykloje

Mokyklos ugdymo sistemą sudaro dvi grandys - visiems mokiniams privaloma mokymosi veikla ir savarankiška jų veikla laisvu nuo pamokų, namų darbų metu. Pastarajai įvardinti vartojamas „užmokyklinės”, „užklasinės”, „nepamokinės” veiklos, „papildomo ugdymo” sąvokos. Tačiau šios sąvokos ugdymą labiau apibrėžia kaip uždarą mokykloje ar tik jos aplinkoje vykstantį procesą, neigia jo integruojančią reikšmę. Integruojančiai mokyklos reikšmei apibūdinti, mokyklos ir gyvenimo sąveikai aptarti tinkamiausia yra „paralelinio ugdymo“ sąvoka. Nors straipsnyje aptariamu 1918-1940 metų laikotarpiu ši sąvoka taip pat buvo nevartojama, tačiau būtent ji labiausia tinka atskleisti integruojančio ugdymo, apie kurį daug buvo svarstoma S. Šalkauskio, A Maceinos, A. Šerkšno, A. Busilo ir kt. darbuose, esmę. Straipsnyje pateikiama paralelinio ugdymo problemos istorinė apžvalga, akcentuojant žmogaus prigimties savitumo ir unikalumo puoselėjimą, laisvo žmogaus ugdymą, mokyklos ir visuomenės, individo ir bendruomenės ryšį. Taip pat analizuojama, kaip pedagogikos teorijos, pedagoginės srovės surasdavo atgarsį nepriklausomoje Lietuvoje svarstant mokyklos misiją, diskutuojant dėl jos santykio su kultūra, visuomene, politinėmis ideologijomis ir t.t.