Nuo griežto neigimo iki visiško pripažinimo: kodėl Danija persigalvojo dėl dvigubos pilietybės?

Nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Danijos pilietybės įstatymo pataisos, leidžiančios turėti ir kitą pilietybę be Danijos pilietybės. Danija pripažino dvigubą pilietybę tiek danų emigrantams, tiek natūralizuotiems imigrantams Danijoje. Danijos pilietybė net ir įvedus dvigubos pilietybės pripažinimą liko paremta ryškiu etnokultūriniu tapatumu, labiau orientuota į stipriai suvaržytą nei į atvirą prieigą prie pilietybės. Pripažinti universalią (tiek emigrantams, tiek imigrantams) dvigubą pilietybę paskatino ne tik globalinės migracijos tendencijos, imigrantų integracijos siekiai, bet ir Danijos pilietybę praradusių danų kilmės asmenų interesų gynimas ir papildomos galimybės reguliuoti imigrantų populiacijos elgseną. Danijos atvejis yra reikšmingas tuo, kad parodo, jog dvigubos pilietybės pripažinimas gali būti įgyvendintas ryškaus etnokultūrinio tapatumo tradicijų ir suvaržymais grįstos pilietybės politikos terpėje.From September 1, 2015 onwards amendments to the Danish citizenship law are in force allowing people to have another citizenship in addition to the Danish one. Denmark awarded recognition of dual citizenship rights both to Danish emigrants and naturalized immigrants in Denmark. But even with dual citizenship having thus been recognized, Danish citizenship continues to be based on a clear ethno-cultural identity, one oriented more towards a strongly constrained rather than a broad-minded approach to citizenship. The bestowal of universal dual citizenship both to emigrants and immigrants was encouraged by tendencies of global migration; aspirations to immigrant integration; defending the interests of Danish-born persons who lost their Danish citizenship; and the search for additional opportunities for regulating the behavior of immigrant populations. Dual citizenship was favored by the prevailing political situation with its mixture of liberal and nationalist considerations now dominant in Danish citizenship politics. The country’s shift from a strict rejection of dual citizenship to its universal recognition was conditioned by extended and lengthy political debates marked by the collection and analysis of information about the situation in other lands and the problems and risks associated with dual citizenship. Over a longer period of time these debates diminished the ranks of those who opposed dual citizenship on principle. Denmark’s case is significant because it shows that dual citizenship can achieve recognition in an environment of strictly observed traditions of ethno-cultural (if not exactly ethno-linguistic) identity and severely restricted citizenship. This recognition of dual citizenship could not have been accomplished without the maintenance of a strictly limited policy of naturalization