Negalios sąvoka: ontologinės ir epistemologinės prielaidos

Straipsnio tikslas – pristatyti šiuolaikinės negalios filosofijos problematiką, susitelkiant prie ontologinių ir epistemologinių eiblistinės kultūros prielaidų. Negalia straipsnyje suprantama ir aiškinama kaip kultūrinis fenomenas, o ne kaip natūrali biologinė duotis (tai būdinga visai negalios filosofijos krypčiai, iš kurios čia daugiausia remiamasi Billo Hugheso, Lennardo Daviso, Margrit Shildrick tekstais). Pirmiausia straipsnyje trumpai aptariama žmogiško kūno normos problematika (pasak Daviso, Michelio Foucault, George’o Canguilhemo), aiškiamasi, kiek ir kaip atskirose kultūrose įsigalinčios normos lemia negalios sąvoką, pagal kurią savo ruožtu konstruojamos kūnus kategorizuojančios sistemos (Jackie Leach Scully). Aiškinant ontologines negalios sąvokos prielaidas analizuojama Hugheso pasiūlyta ontologinio nugalinimo sąvoka ir kaip vienas iš nugalinimo būdų minimas perteklinio kūniškumo fenomenas. Ontologinis nugalinimas susiejamas su radikaliais, žmogaus prigimtį hierarchizuojančiais dvasiniais ir politiniais judėjimais (remiantis Roberto Esposito, Sergejumi Prozorovu). Epistemologinės negalios sąvokos prielaidos pateikiamos pristatant atsieto nuo materialaus kūno epistemologinio subjekto kritiką, plėtojamą Catherine Malabou ir Tomo Sparrow plastiškumo filosofijoje, epizodiškai lyginant ją su Luce Irigaray ir Alfredo Schutzo teorijomis. Išvadose susiejamos ontologinė ir epistemologinė negalios sąvoką grindžiančios plotmės ir nužymimas galimas kelias link šios sąvokos ištirpimo pakitusiose socialinėse praktikose.