Rhetoric and critical thinking

Šio straipsnio tikslas – parodyti retorikos ir kritinio mąstymo vidines sąsajas. Paaiškinsiu, kodėl retorika, remdamasi savąja istorija, gali būti galingas kritinio skaitymo įrankis. Ji gali mums padėti suprasti, kaip socialiniai, politiniai, etiniai klausimai visada konstruojami retoriškai ir kodėl jie visada yra sprendimo apie tinkamus lingvistinius bei retorinius pasirinkimus konkrečiose situacijose išdava. Viena pagrindinių epistemologinių šio straipsnio nuostatų yra ta, kad neapsiribojama viena retorikos teorija, o renkamasi iš didžiulio mums prieinamo retorikos paveldo ir taip išskleidžiama rišli koherentiška analitinė struktūra, nors ir kokia ji būtų: oralinė, rašytinė, vizuali ar jungianti visus tris pavidalus. Straipsnyje analizuojant daugiasemiotinį dokumentą naudojamasi Chaïmo Perelmano „Naująja retorika“ ir Kenneth’o Burke’o „Dramatizmu“.The aim of this article is to show how rhetoric and critical thinking are intrinsically interrelated. I will explain why, in keeping with the history of the discipline itself, rhetoric can be a powerful tool for critical literacy. It can help raise our awareness of how social, political, ethical issues are always rhetorically constructed and why they are always the outcome of arbitration about the right linguistic and rhetorical choices to make in particular rhetorical situations. One of the basic epistemological tenets of this article is that, instead of confining ourselves to a single rhetorical theory, we can choose among the huge rhetorical heritage at our disposal to elaborate a coherent analytical framework to investigate the message conveyed by a text, be it oral, written, visual, or one that combines these three modes. In this article, I have drawn from Chaïm Perelman’s New Rhetoric and Kenneth Burke’s Dramatism to analyze a multi-semiotic document