Three modern sensabilities: Machiavelli, Shakespeare, and More

Šis straipsnis yra mėginimas nubraižyti moderniųjų jautrumo formų ir jų iškilimo žemėlapį modernybės pradžioje. Dėmesys telkiamas į didžiuosius Renesanso ir Baroko rašytojus bei mąstytojus – François Villoną, Niccolò’ą Machiavellį, serą Thomą More’ą, Erazmą Roterdamietį ir Williamą Shakespeare’ą, šių kūrėjų mintys ir darbai geriausiai atveria tas moderniąsias kultūrines kategorijas ir moralines sąvokas, kuriomis mes gyvename. Kadangi literatūra dažnai nuima kaukę nuo politikos, kaip nuo valdymo meno ir sykiu kaip nuo galios mechanikos, geriau nei tai padaro bet kokia politinė teorija ar politologinė analizė, mes visada esmingai praturtėjame iš interpretacinės struktūros, kurioje galime aiškintis moderniąsias įtampas ne kaip kažką unikaliai nauja, o kaip kažką, kas iškilo kartu su didžiaisiais filosofijos ir literatūros darbais. Iš čia ir kitas dėmesio laukas – Europos mažosios istorijos ir didieji naratyvai kaip moderniosios politikos sandai.The article is an attempt to map modern sensibilities and their emergence in early modernity. In doing so, the focus is on the great writers and thinkers of Renaissance and Baroque Europe: François Villon, Niccolò Machiavelli, Sir Thomas More, Erasmus of Rotterdam, and William Shakespeare, whose thoughts and works best reveal modern cultural categories and moral concepts we live by. Since literature often exposes politics both as an art of government and as a mechanics of power better than any sort of political theory or political science based analysis, we always benefit immensely from an interpretive framework within which we can interpret modern predicaments not as something uniquely novel, but, instead, as something that emerged along with the great works of philosophy and literature. Hence, this is another focus on European little stories and grand narratives as constituent parts of modern politics