Pogulaginė sąmonė ir atžangos dialektika

XX a. yra didžiųjų sutemų arba aptamsos amžius, kuriame viešpatavo galinga propaganda, masių sukilimas, totalitariniai režimai. Daugelis jų kilo iš absoliutinių Apšvietos idealų, ilgainiui virtusių aptamsos ir atžangos prielaidomis. Rytų Europa ir Lietuva šį laikotarpį prisimins kaip didįjį civilizacijos saulėlydį, pažymėtą pilietinių ir klasinių karų, Holodomoro, nacistinių koncentracijos stovyklų, Holokausto, Gulago, tremčių ir egzilio, kolchozų ir jų darbadienių... Vykstant šiam decivilizacijos procesui nagrinėjamas gulaginis ir pogulaginis sąmoningumas, kaip jis yra atspindėtas žmonių atminties, literatūros ir kino. Decivilizacijos ir jos dalies – Gulago – paskatintas mąstymo ir vaizduotės ardymas, jo pasekmės mūsų dienų gyvenimui yra svarstomos remiantis regresijos, arba atžangos, dialektikos idėja. Regresijos dialektika yra priešinga raidos ar plėtros dialektikai ir rodo ne vystymosi pakopas, o nyksmo etapus. Straipsnyje teigiama, kad atžangos dialektika nėra simetriška raidai ir ne kartoja tas pačias pakopas aptamsos kryptimi, o turi savitą logiką ir sukuria ypatingus nuopuolio ratus.The 20th century is the Age of Darkness ruled by big propaganda, mass revolts, and totalitarian regimes. Many of these sprouted from the absolute ideals of the Enlightenment which in time provided the conditions for a Darkening and a Regression. Eastern Europe and Lithuania will remember this period as the great sunset of civilization marked by civil and class wars, the Holodomor, the Nazi concentration camps, the Holocaust, the Gulag, the deportations and exile, the collective farms and their labor days. In the midst of this process of de-civilization the article focuses on the Gulag and post-Gulag consciousness as it is reflected in human memory, literature, and film. The injuries that de-civilization and its proper part, the Gulag, inflicted on human thinking and imagining, and the consequences of these injuries on our own lives, are analyzed in terms of a dialectic of regression. This dialectic is opposed to a dialectic of progress or development and rather than showing phases of advancement it shows stages of deterioration. It is a thesis of this article that the dialectic of regression is not symmetrical to progress and does not repeat the same stages, only reversing direction, but displays a logic of its own and features peculiarly distinctive circles of Hell