English (United Kingdom)

https://curated-unify.zendy.io/wp-json/zendy-region/v1/featured_content/oa?rat=en

https://curated-unify.zendy.io/wp-json/zendy-region/v1/highlighted_journal/

Global: Zendy Tools annual

Presents the keyphrase highlighting as premium feature

Keyphrase Highlighting

Presents the summarisation as premium feature

Summarisation

Insights

Presents the pdf analysis as premium feature

PDF Analysis

Presents the zaia usage as premium feature

ZAIA

Global: Zendy Tools monthly

Global: Zendy Plus monthly

Presents the access of premium content as premium feature

Premium Content

Global: Zendy Plus annual

Global: Zendy Free Plan

Šiame pranešime nagrinėjama Dostojevskio kūrybos įtaka V. Woolf kūrybai. Nors Woolf atsargiai vertino Dostojevskio pasirinktą metodą – anot rašytojos, chaotišką, sunkiai valdomą –  dostojevskiškasis polifoniškumas, vis dėlto, įvairiomis formomis įsitvirtino Woolf romanuose, pirmiausia suponuodamas naują personažo kūrimo formą, naują požiūrį į veikėją. Dostojevskio ir Woolf meninių pasaulių dialoge tampa akivaizdu, kad nei Dostojevskio, nei Woolf veikėjas nedomina kaip socialinis ar psichofiziologinis tipas ir individualus charakteris, susidedantis iš įvairių bruožų, leidžiančių skaitytojui atsakyti į klausimą, kas ir koks yra veikėjas, kokia jo socialinė padėtis, ir t. t. Woolf veikėjas domina kaip požiūris, t. y. kaip požiūris į pasaulį ir į save. Toks požiūris į veikėją reikalauja ypatingų vaizdavimo metodų. Kaip Dostojevskiui, taip ir Woolf svarbiau paties veikėjo refleksijos, „savimonės funkcija“. Abu rašytojai kiekvieną veikėjo bruožą įveda į jo paties – t. y. veikėjo – akiratį, „sumeta į jo savimonės tiglį“. Be to, tiek Woolf, tiek ir Dostojevskio skaitytojas mato ne pačią veikėjo tikrovę, bet kaip jis tą tikrovę suvokia. Woolf romanuose, kaip ir Dostojevskio kūryboje, veikėjo paveikslas nėra įprastinis „objektinio veikėjo paveikslas“. Dostojevskio ir Woolf veikėjai yra neįprastai savarankiški romano struktūroje, jų balsai „skamba tartum šalia autoriaus žodžio ir savitai santykiauja su juo bei su tokiais pat pilnakraujais kitų veikėjų balsais“. Tačiau būtų neteisinga sakyti, kad Woolf tiesiogiai perėmė Dostojevskio polifoniškumo principą. Woolf buvo kūrėja, estetė; ji jokiais būdais nebuvo imitatorė. Ji buvo inovatorė. Kita vertus, būtų ne visiškai teisinga sakyti ir tai, kad Dostojevskio polifoniškumas nebuvo viena ar kita forma asimiliuotas Woolf meniniame pasaulyje. Manytume, kad Dostojevskis, kuriuo buvo žavimasi ne tik Rusijoje, bet ir Vakarų Europoje bei Amerikoje buvo stiprus užnugaris Woolf literatūriniams eksperimentams.

Russian paradigm in Virginia Woolf’s (non)fiction: reading Dostoevsky