English (United Kingdom)

https://curated-unify.zendy.io/wp-json/zendy-region/v1/featured_content/oa?rat=en

https://curated-unify.zendy.io/wp-json/zendy-region/v1/highlighted_journal/

Global: Zendy Plus annual

Presents the access of premium content as premium feature

Premium Content

Presents the keyphrase highlighting as premium feature

Keyphrase Highlighting

Presents the summarisation as premium feature

Summarisation

Insights

Presents the pdf analysis as premium feature

PDF Analysis

Presents the zaia usage as premium feature

ZAIA

Global: Zendy Tools annual

Global: Zendy Free Plan

Global: Zendy Tools monthly

Global: Zendy Plus monthly

Pradžioje vertėtų priminti, kas buvo ta Očakovo krizė, ką ji reiškė. Trumpai tariant, 1791 m. pavasarį brendo Anglijos vadovaujamos koalicijos karas su Rusija. Taigi Anglija tąsyk planavo sutraukti prie Sankt Peterburgo krantų tokias galingas savo karines jūrų pajėgas, kokių iki tol nebuvo panaudojusi prieš jokią kitą valstybę. Tuo pačiu metu Prūsija buvo paruošusi 100 tūkst. armiją, kuri link Sankt Peterburgo turėjo žygiuoti sausuma. Prie koalicijos taip pat turėjo prisidėti Turkija, Švedija, Olandija, gal Lenkijos–Lietuvos valstybė ir keletas Vokietijos kunigaikštysčių. 1791 m. kovo pabaigoje Londone jau buvo surašytas ultimatumas Rusijai, reikalaujantis, kad ši grąžintų Turkijai kai kurias užimtas turkų tvirtoves Juodosios jūros rajone, tarp jų – Očakovo tvirtovę (matyt, dėl to krizė įgavo atitinkamą pavadinimą). Nors, jeigu koalicija būtų pradėjusi karo veiksmus prieš Rusiją, tai jų padariniai galėjo toli gražu pranokti vienos ar kitos tvirtovės priklausomybės klausimą. Amžininkų teigimu, carienė Jekaterina II buvo pasiruošusi trauktis iš Sankt Peterburgo ir iš Maskvos, bet kapituliavimo ženklų nerodė1. Šiaip ar taip, toks

Lenkijos–Lietuvos Respublikos veiksnys Očakovo krizės (1791) kontekste