English (United Kingdom)

https://curated-unify.zendy.io/wp-json/zendy-region/v1/featured_content/oa?rat=en

https://curated-unify.zendy.io/wp-json/zendy-region/v1/highlighted_journal/

Global: Zendy Plus annual

Presents the access of premium content as premium feature

Premium Content

Presents the keyphrase highlighting as premium feature

Keyphrase Highlighting

Presents the summarisation as premium feature

Summarisation

Insights

Presents the pdf analysis as premium feature

PDF Analysis

Presents the zaia usage as premium feature

ZAIA

Global: Zendy Tools annual

Global: Zendy Free Plan

Global: Zendy Tools monthly

Global: Zendy Plus monthly

Siame straipsnyje neolito koridorinių kapų istorijai nagrinėti yra naudojamas biografinis modelis. Aptariami Mysinge’s (Pietrycių Svedija) koridoriniai kapai, kurie buvo kasinėti XX amžiaus pradžioje ir nuo to laiko analizuoti įvairiais aspektais. Yra apžvelgti kapų tyrinėjimai, prasidėje 1908 metų kasinėjimais ir besitesiantys iki siol. Remiantis surinktais įvairių tyrinėjimų duomenimis, aptariamas ilgalaikis laidojimo paminklo naudojimas. Įvadas. Ankstyvojo neolito pabaigoje, apie 3500–3300 m. pr. Kr., megalitiniai kapai paplito įvairiose Skandinavijos dalyse. Svedijoje sie kapai koncentravosi Skonės pakrantėje ir Vakarų Svedijoje, taip pat Falbygdeno srityje centriniame Vesterjotlande (Sromberg, 1971; Persson and Sjogren, 2001; Sjogren, 2004) (1 pav.). Nors dirbinių kompleksuose dažnai atsispindi sių kapų naudojimas ir po piltuvėlinių taurių kultūros ankstyvajame ir viduriniame neolite, koridorinių kapų naudojimas vėlesniu neolito laikotarpiu ir žalvario amžiuje retai aptariamas. Mysinge’s koridoriniai kapai. Elando saloje (Pietrycių Svedija) vienas dolmenas ir trys koridoriniai kapai yra Resmo parapijoje (Arne, 1909; Papmehl-Dufay, 2006). Atsitiktinių ankstyvojo ir vidurinio neolito radinių yra gausiai aptinkama visoje saloje, tai rodo tuo laikotarpiu buvus tankų apgyvendinimą (Aberg, 1923). Pietinio kapo kamera ir koridorius buvo kasinėti 1908 metais (Arne, 1909). Buvo rasta daugybė nedegintų žmonių ir gyvulių kaulų, taip pat nemažai dirbinių, rodancių chronologine seką, prasidedancią nuo piltuvėlinių taurių kultūros ankstyvojo neolito pabaigoje / vidurinio neolito pradžioje ir besitesiancią iki žalvario amžiaus. Gyvūnų kaulai is Mysinge’s kol kas nepublikuoti, bet juos sudaro suns, lapės, kiskio, karvės, avies / ožkos, kiaulės ir anties kaulai (Ahlstrom, 2009, p. 166; Eriksson et al., 2008, table 4). Keturi gyvūnų kaulų pavyzdžiai buvo datuoti radiokarbono metodu: avies / ožkos – vėlyvuoju neolitu; suns – pereinamuoju laikotarpiu is žalvario į geležies amžių; karvės – ankstyvuoju geležies amžiumi ir avies / ožkos – XVI–XVIII amžiumi (Eriksson et al., 2008, table 4). Nedideli kasinėjimai buvo vykdyti salia įėjimo į kapą 1937 metais, radiniai buvo negausūs, tarp jų buvo siek tiek smulkių keramikos fragmentų. 2004 metais vėl buvo kasinėjama toje pacioje vietoje. Rasta daug vėlyvos piltuvėlinių taurių kultūros keramikos fragmentų, taip pat titnago ir degintų kaulų. Visa tai buvo aptikta po akmenų krūsnimi pries įėjimą (Alexandersson, 2005). Pastaraisiais metais buvo atlikti įvairūs Mysinge’s osteologinės medžiagos tyrimai, tarp jų: Cu ir Zn kiekio kauluose, stabiliųjų C ir N izotopų ir mitochondrinės DNR tyrimai (Liden, 1995, 1996; Kanstrup, 2004; Eriksson et al., 2008; Linderholm, 2008). Aptiktų individų kiekis buvo perskaiciuotas ir jų padaugėjo nuo maždaug 30–40 iki bent 56, deginti kaulai nebuvo įtraukti (Ahlstrom, 2009, p. 83). Iki siol 34 is jų buvo datuoti radiokarbono metodu. Is to skaiciaus 12 gali būti priskiriami piltuvėlinių taurių kultūrai, 11 – vėlyvai vidurinio neolito kovos kirvių kultūros fazei, 1 – vėlyvajam neolitui ir 10 – ankstyvajam ir viduriniam žalvario amžiui (2 lentelė) (Eriksson et al., 2008; Papmehl-Dufay, 2006; Ahlstrom, 2009). Atlikus mitybos analize, nustatytas jūros ir sausumos baltymų saltinių misinys. Chronologiskai padalijus analizės duomenis, isryskėjo tam tikros bendros tendencijos (6 pav.) (Eriksson et al., 2008, p. 531ff). Atlikus piltuvėlinių taurių kultūros individų tyrimus nustatytas jūros ir sausumos baltymų saltinių misinys, sie individai tikriausiai mito stambiaisiais raguociais ar avimis / ožkomis, taip pat žuvimis. Tyrimų rezultatai rodė, kad vidurinio neolito pabaigoje / vėlyvojo neolito pradžioje individų tarpusavio skirtumai buvo didesni. Žalvario amžiuje individų mityba buvo panasesnė ir jų izotopų tyrimai rodo aiskią priklausomybe nuo sausumos baltymų saltinių, todėl galima agrokultūrinė ekonomika (Eriksson ir et al., 2008, p. 537ff). Vietovės biografija. Neolito laikotarpiu Mysinge’s vietovėje buvo mažiausiai trys koridoriniai kapai, pastatyti tik kelių simtų metrų atstumu vienas nuo kito ir tikriausiai per santykinai trumpą laikotarpį (Papmehl-Dufay, 2006). Reikėtų paminėti, kad atstumas iki artimiausio regiono, kuriame paplite koridoriniai kapai, yra apie 150 km į pietvakarius. Elando kapai yra rytiniame megalitinės piltuvėlinių taurių kultūros paplitimo pakrastyje (Sjogren, 2004). Tradicinėje archeologinėje Mysinge’s koridorinių kapų interpretacijoje pabrėžiama, kad kapai pastatyti ir naudojami piltuvėlinių taurių kultūros laikotarpiu ir kad vėlesnės kartos vėlyvojoje vidurinio neolito fazėje ir žalvario amžiuje juos vėl naudojo laidojimui. Taciau as manau, kad dėl ilgo vietovės „antrinio“ naudojimo mes užmirstame svarbiausią dalyką: kiekviena karta turėjo savo specifiskumą ir isskirtinį rysį su sia vietove. Be to, si vieta turi savo biografiją, t. y. veikla joje ir aplink kapus turi gilias saknis. Žmonės, laidoje savo mirusiuosius 2500 m. pr. Kr., tikrai nemąstė apie tai kaip apie antrine veiklą. Kapų naudojimo po piltuvėlinių taurių kultūros laikotarpio priežastys niekada nebus visiskai atskleistos, bet mes galime manyti, kad tai buvo naudinga ir grįžimas į seniausius regiono paminklus toliau laidoti buvo simbolinis ir turėjo socialine prasme. Siuo metu galime tik spėti, kodėl jie laidojo koridoriniuose kapuose žalvario amžiuje. Ankstyvojo neolito pabaigoje (apie 3500 m. pr. Kr.) pastatyti kaip monumentalūs megalitiniai kapai ir pakartotinai naudoti laidojimui daugiau nei du tūkstantmecius, Mysinge’s koridoriniai kapai įgavo kompleksine ir įvairią gyvenimo istoriją, kuri tesiasi iki sių dienų. Jos fragmentai mus pasiekia kaip archeologiniai duomenys ir antikvarų veiklos aprasymai, bet turi būti suprasta viena – tai, kas kažkada buvo prisimenama apie sią vietą, yra prarasta amžiams. Pasitelke įvairialypius duomenis ir pasakojimus apie paminklą ir naudodami biografinį modelį vietovėms ir paminklams, galime sužinoti kai kuriuos preities gyvenimo aspektus, o kitaip tai yra sunkiai sužinoma (Kopytoff, 1986, p. 67).

Koridoriniai kapai Mysinge’s vietovėje